Apie tai, kaip mes iššaukiame nepagarbų elgesį savo pačių atžvilgiu

Kartą valgiau pietus mažytėje kavinukėje netoli savo darbo. Ten galima gana nebrangiai pavalgyti, visada labai maloniai aptarnauja. Man patinka tai, kad čia pusiau savitarna, pasiimi padėklą, pravažiuoji pro „aptarnavimo zoną“, pasiimi, ko nori ir tada jau keliauji susimokėti. Nereikia laukti, kol padavėja prieis prie tavo stalo.Tądien prieš mane eilėje stovėjo vyras ir moteris. Vyresni už mane. Spėju, kad pora, nors negaliu tvirtinti.Aptarnavimas toje kavinėje tikrai greitas, niekada nereikia ilgai laukti – tačiau per tas keletą minučių, kol išsirinko ką valgys ir susimokėjo už tai, toji moteris spėjo įvykdyti net keletą „nusikaltimų“ savo vyrui: neatsargiai pastūmė padėklą, pasiėmė ne tą duonos gabaliuką, kasoje padavė ne tokį banknotą ir dar ten kažką, ko aš jau gerai nesupratau. Už visus tuos nusižengimus buvo išbarta.

Aš paprastai nesistengiu klausytis, apie ką kalbasi aplinkoje esantys nepažįstami žmonės, tačiau šios porelės bendravimas buvo labai trikdantis, o ir kažkuo priminė mano tėvų bendravimą.Diena tąkart buvo graži. Vyras ir moteris nusinešė savo maistą ant lauke pastatyto staliuko. Aš likau viduje. Nesiruošiau jų stebėti, tačiau žvilgsnis pats veržėsi pro langą. Pokalbio jau, aišku, negirdėjau, bet mačiau, kad moteris ir toliau buvo griežtai dėl kažko auklėjama.Tie žmonės atrodė tvarkingai – net gražiai.Tiesą pasakius, moteris buvo ypatingai graži. Ji buvo aukšta, liekna, ilgais, juodais, garbanotais plaukais, lygia oda. Viskas būtų buvę nuostabu – jei ne didelės, pavargusios, baimės pilnos akys. Ji elgėsi lyg nežinia dėl ko prasikaltęs šuo. Beveik mačiau, kaip jai už nugaros vizginasi nematoma uodega.Tokių moterų aplinkui nemažai. Išoriškai jos gali būti gražios, bet tokios nesijaučia. Jos nepasitiki savimi, laiko save nevisavertėmis būtybėmis, bijo prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą, stengiasi įtikti visiems aplinkui, pamiršdamos pačios save. Jos nežino, kokios jos gražios ir nuostabios, bijo tapti niekam nereikalingomis. Jos jau jaučiasi niekam nereikalingos.Kažkada pati tokia buvau.Nemanau, kad galėčiau smerkti tą vyrą, nors elgėsi jis labai negražiai, visa savo povyza demonstruodamas savo pranašumą žmonos (draugės/sugyventinės) atžvilgiu.Reikalas tas, kad kažkas kažkada kažkokiu būdu tai moteriai įteigė, jog ji nėra verta gražaus elgesio ir pagarbos, ji nėra graži, nėra gera, jog tam, kad ją kažkas vertintų ir mylėtų, ji turi tai užsitarnauti ir t. t. Mūsų visuomenėje mergaitės vis dar dažnai būna auklėjamos tokiu „stiliumi“.

Aplinkiniai negali mūsų vertinti geriau nei mes vertiname patys save. Taigi, tos moters (ir daugybės į ją panašių moterų) atveju kitoks vyro elgesys nė negalimas. Moteris, kuri savyje neturi pasitikėjimo, meilės sau jausmo ir savęs nevertina, tiesiog negalėtų bendrauti su ją gerbiančiu vyru. Toks vyras šalia jos paprasčiausiai neatsirastų, o jei ir atsirastų – ilgai neužsilaikytų. Tuo tarpu pastoviai dėl visko priekaištaujantis despotas jos draugijoje gali jaustis labai puikiai. Jis instinktyviai žino, kad gali elgtis bet kaip ir nesukti sau galvos, kad moteris norės nutraukti santykius. Ji pati bijos jį (tokį bjaurų) prarasti, nes „geresnio nesutiks“. Vienintelė išeitis – dirbti sus savimi, kelti savo savivertę, mokytis save gerbti ir mylėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *