Apie vienatvę su pačia savimi

Yra žmonių, kurie jos nori. Yra žmonių, kurie jos vengia. Aš nežinau, kaip geriau (įtariu, kad tas pats optimaliausias variantas yra kažkur per vidurį). Ji visada buvo gera mano draugė, toji vienatvė.

Kadangi tiek sau pačiai, tiek aplinkiniams ilgą laiką buvau mažai suprantama ir priimtina, mieliau laikydavausi atokiau nuo visų.Ne, iš tikrųjų aš niekada nebuvau viena, net ir tada, kai tokia jaučiausi. Šalia manęs visą laiką buvo kažkas – katinas, medis, akmuo, nutrintas pliušinis zuikis, knyga, piešinys, oras, lietus, saulės šviesa, namų darbų užduotys…Ir dar: šalia visada buvau aš. Taip, aš pati – mano mintys, baimės, norai, svajonės, nuolat mintyse besisukančios istorijos, prisiminimai ir t. t. „Aš“ yra tai, nuo ko mes niekaip ir niekada nepabėgsime ir nepasislėpsime. Kai kuriems žmonėms būti su savimi patinka, jie save tyrinėja, ugdo, myli, prižiūri, pakalbina, padrąsina. Kai kurie žmonės bijo likti su savimi – jiems nepatinka tai, kas ten viduje sudėta, kokios mintys sukasi ir ką kalba. Dažnai jie tą „vidinį save“ bando užgožti įvairiais išoriniais dalykais – radijo klausymu, TV žiūrėjimu, bendravimu su kitais žmonėmis, visokiomis pramogomis, svaigalais, darbu ir pan. Kurį laiką aš taip pat labai stengiausi tai padaryti, tačiau ne todėl, kad man nebūtų buvę smagu su savimi, o todėl, kad mačiau, jog paskandinti save ir savo poreikius aplinkos triukšme yra „normalu“ ir visuotinai priimtina. Man pavyko, tačiau kuo labiau stengiausi nepaisyti savęs ir būti „kaip visi“, tuo labiau vieniša jaučiausi (nes toji tikroji vidinė „aš“ atsitraukė nuo manęs ir užsnūdo).
Taigi šiandien aš mėgaujuosi vienatve, laikau ją dovana. Joje yra tiek daug visko, ką galima nuveikti, pajausti, pamatyti ar paragauti, paliesti. Šioks toks paradoksas, bet kuo labiau aš mėgaujuosi buvimu su savimi, tuo daugiau atsiranda norinčiųjų taip pat su ta manimi pabūti… Ir kuo toliau, tuo labiau nyksta skirtumas, ar aš esu su kažkuo, ar viena – mano būsena nuo to mažai bepriklauso. Aišku, yra užsiėmimų, kuriais geriausia mėgautis būnant vienumoje, tačiau norint atsigręžti į save ir parodyti sau dėmesį, nebūtina pabėgti į olą miškų viduryje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *