Kodėl mes nusiviliame žmonėmis?

Mano įrašai atsiranda iš mano kasdienių pamąstymų. Na, o šie – iš to, su kuo susiduriu savo gyvenime.

Nusivylimas žmonėmis – iš kur tai? Tikrai, manau, kad kiekvienas esame su tuo susidūrę. Skaudžiausiai nuvilia mums artimi, svarbūs žmonės, ar tie, kuriais labiausiai pasitikime, kuriais žavimės. Praeityje man, kaip ir jums, tai buvo ne kartą.

O kas jei pasakysiu, jog mes nusiviliame ne tais žmonėmis, o patys savimi?

Reikalas, kad mes dažnai nematome žmonių tokių, kokie jie yra. Paprastai jie mums atrodo tokie, kokius norime matyti, jie turi tokias charakterio savybes ir būdo bruožus, kokius mes sugebame suvokti. Iš esmės tas žmogus, kurį aš matau ir suvokiu, nėra tas realiai egzistuojantis asmuo – tai tik mano pačios/-ies asmenybės bruožai atsispindėję nuo jo ir grįžę pas mane.

Taigi, jei aš įsivaizduoju, jog kažkoks lektorius, mokytojas ar šiaip man imponuojantis asmuo yra protingas, gražus, sąmoningas, geraširdis, atjaučiantis ir sektinas, tai visai tikėtina, kad tos jo savybės mano matymo lauke bus padidintos, iškeltos į „pirmą planą“, sureikšmintos, tačiau aš nė nepastebėsiu, jog šalia šitų teigiamų savybių jis dar turi ir kitokias, kurios man nėra priimtinos.Tačiau nei šventų, nei idealių, nei neklystančių šitoj žemėj nėra. Vieną dieną aš „netyčia“ pastebėsiu, kad tas žmogus taip pat supyksta ir jam išsprūsta koks keiksmažodis, kad jis galbūt nėra toks visus atjaučiantis, kokį jį įsivaizdavau ir pan. Man net pradės atrodyti, jog šitas žmogus yra baisus apsimetėlis, jis tik dėjosi tokiu, kokį jį įsivaizdavau… Būtent – įsivaizdavau. Tai nereiškia, kad jis toks ir buvo. Ir jis tikrai nėra atsakingas dėl to, kaip ir ką aš apie jį iki šiol galvojau. Nepaisant to, jis mane ėmė ir „nuvylė“… Vaje…Dar gali būti, jog dalyvaudama to žmogaus kokiuose nors kursuose ar mokymuose, aš pradėjau įsivaizduoti (ir vėl – tai tik mano ĮSIVAIZDAVIMAS), kad jis ims ir išspręs kažkokias mano pačios problemas. Na, galbūt jis tikrai gali man padėti ir patarti, tačiau savo problemas mes spręndžiame tik patys – arba laukiame kol kas nors už mus tą padarys, o kai tai neįvyksta, nusiviliame…Iš tikrųjų mes niekas nieko ir niekam neprivalome. Žmonės neprivalo su manimi elgtis gražiai – nebent aš pati savo elgesiu ir savo vidinėmis nuostatomis to „prisiprašysiu“. Taip pat jie neprivalo manimi rūpintis, žavėtis, man padėti. Tik aš pati galiu to nusipelnyti arba ne. Galbūt kai kam aš galiu atrodyti labai graži, gera, išmintinga – bet aš esu ne vien tokia. Kartais būnu susivėlusi, nesipraususi, pavargusi, pikta ir dar imu bambėti be reikalo. Būnu visokia. Kaip ir visi kiti, tiek tie eiliniai žmonės, tiek ir visokie visuomenės veikėjai, įtakingi asmenys ir t. t. Tikrai buvo žmonių, kuriuos esu „nuvylusi“. Bet tai ne aš juos nuvyliau – jie nusivylė tuo, kaip mane įsivaizdavo ir kokia, jų nuomone, aš turėjau būti bei elgtis. Tik tiek.

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *