Kodėl taip svarbu mums valgyti prie vieno stalo?

Kai mano brangusis persikraustė pas mus, namuose prasidėjo daiktų išsidėliojimo, persirūšiavimo, kambarių perstatymo ir kai kurių senų mūsų įpročių pervertinimo periodas. Pasirodo, jis buvo įpratęs valgyti vienas (na, jei gyveno vienas, tai suprantama) ir dar ne prie stalo, o priešais kompiuterį, kurio ekrane tuo metu rodomas koks nors serialas ar juokingi YouTube vaizdeliai. Iš pradžių nekreipiau į tai dėmesio, paskui pradėjau pamažu erzintis.

Na, pagaminu valgyt, pašaukiu prie stalo, mano sūnus ateina, o brangusis tik šūkteli, kad „paskui“. Po keleto ar keliolikos minučių jis ateina, pasiima maistą ir dingsta iš virtuvės su visa lėkšte…Jei žiūrint paviršutiniškai, tai viskas čia gerai – visi pavalgę, kad ir atskiruose kampuose… Ir vis tik, nieko čia ne gerai. Jūs tikrai ne kartą esate valgę restorane, ar kavinėje ir žinote, kad aptarnaujantis personalas su klientais už vieno stalo nesisėda ir jiems matant nevalgo. O aš nesu aptarnaujantis personalas savo namuose ir nenoriu valgyti atskirai. Taip pat, mes žinome, kad kartu valgo tie žmonės, kuriuos kažkas sieja – tai gali būti draugystė, simpatija, giminių susitikimas ar verslo reikalai. Kaip atrodytų, jeigu vyras pakviestų moterį į kavinę, jie kažką užsisakytų, o jis su savo lėkšte pereitų prie kito staliuko ir ją paliktų vieną?O jei atvažiavus svečiams, šeimininkai juos pakviestų prie stalo, patiektų vaišes, o patys eitų valgyti atskirai į kitą kambarį?Aš šitai įvardinčiau kaip nepagarbų, „netašytą“ elgesį. Taigi, jei moteris namuose yra šeimininkė (o ne aptarnautoja), nieko keisto, kad ją ims erzinti, jei kiti šeimos nariai vengs sėsti su ja prie bendro stalo. Suprantama, pas mus dar yra likusi ta kažkokia nevalyva buitinė kultūra, kad likę namuose tik su savo šeimos nariais, mes dažnai pamirštame, jog su jais turime elgtis taip pat gražiai ir pagarbiai (ir gal net gražiau bei pagarbiau), nei su žmonėmis gatvėje, kaimynais ar draugais. Lygiai taip pat suprantama, kad mano brangusis tikrai nieko blogo nenorėjo, o tiesiog elgėsi taip, kaip buvo įpratęs ir kaip jam buvo iš seniau įdiegta toje mūsų atgyvenusioje kultūroje. Mudu tiesiog pasišnekėjome ir dabar, kada pavyksta, valgome kartu. Žinoma, būna visaip. Kažkas grįžta anksčiau iš darbo, kažkas vėliau, vienas labiau alkanas, kitas gal be apetito ir t. t. Esmė ta, kad šeimai tikrai reikia kartas nuo karto susėsti prie vieno stalo, nes tai suartina, sustiprina tarpusavio ryšį. Valgymas kartu yra gana intymus ritualas. Jūs juk tikrai nenorėtumėte užkandžiauti su žmonėmis, kuriais nepasitikite, bjauritės, nesutariate, ar jie šiaip jums mažai įdomūs ir svarbūs.

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *