Apie draugystę, kasdienybę ir kiek kainuoja svajonės

Kai sugalvojau parašyti apie tai, kaip vakar, ištrūkus iš kartais nuobodžios „namai-vaikai“ rutinos, leidau sau pasilepinti valanda tailandietiško masažo salone, dar nežinojau, kad atrasiu visai kitus dalykus berašant.

O viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius, o gal ir dar anksčiau, tik aš to nepastebėjau.

Rašo man draugė Indra: žinai, sako, yra toks konkursas, tereikia paspausti mygtuką, jog dalyvauji, ir viskas, lauki, gal pasiseks… Na, toks labai mergaitiškas laimėjimas – išbandyti, kaip veikia plaukuotumą mažinantis kažkoks ten lazerinis aparatas. O mainais už reklamą socialinėje erdvėje (o ji juk valdo, tiesa?) laimėtoja ir dar trys jos draugės džiaugiasi nakvyne prabangiame sostinės viešbutyje su sukūrine vonia ir šampanu kambaryje. Na, paspaudžiau, juk nieko nekainuoja. Paspaudė „dalyvauju” ir būrelis mano draugių, ir dar koks tūkstantis kitų siurprizų mėgėjų. Ir toliau gyvenimas tekėjo sava vaga: namai-vaikai-pamąstymai, kuriuo keliu gyvenime toliau judėti namai-vaikai…

Ir tada sulaukiu žinutės: „Aiste, paskambinkit”. Ir ką: pasirodo man pasisekė, laimėjimas mano kišenėje. O pirma mintis: velnias, velnias, velnias, ir ką dabar daryti? Juk gyvenu už tūkstančio kilometrų. O pabėgti nuo rutinos – pati didžiausia svajonė. Jaučiu, kaip muša karštis ir širdis pradeda šokti iš krūtinės. Aha, taip: vaikus priduodu vyrui ir seneliams, tegu veža į mokyklą, gamina pietus, seka pasakas prieš miegą. O aš, laisvas paukštis, jau skrendu namų link ir šėlstu su savo brangiomis merginomis iki paryčių kaip senais gerais laikais. Vaizduotė įsisiūbuoja, ir aš jau perku bilietą. Bilietą ne sau, o mamai… Mamai?! Taip! Nes ir suaugusiai moteriai mama yra kaip pirmoji pagalba. Dar pati nesuprantu savo veiksmų logikos, bet žinau, kad mamos buvimas tiesiog išsprendžia daug neišsprendžiamų klausimų. Ir iš tiesų, ji  pasirašo mano avantiūrai atskristi pas mano vaikus, nes kaip ir kiekvienai mamai –  svarbiausia laimingi vaikai. Nežinau, kada nustojo plasnoti mano sparnai, bet į Lietuvą bilieto nenusipirkau.

Mamos verinys

Mama pradėjo vakarais man verti nuostabiausius vėrinius kaip paguodą, tarsi jausdama, kaip ilgiuosi Lietuvos (vis prašau, kad ji pradėtų kurti ir kitiems, nes tai be galo gražu). Draugės gūžčiojo pečiais, bet laimėtą dovaną pasidalijo ir džiugiai laukė savaitgalio. O man buvo liūdna. Liūdna dėl to, kad supratau, jog aš suaugau ir turiu atsakomybių. Liūdna ir dėl to, kad užuot jomis džiaugusis, aš noriu pabėgti nuo kasdienybės.

Ir kai, atrodė, kad mano gyvenime nieko naujo ar įdomaus nėra, įvyko kažkas neįprasto. Gal teko matyti filmą „Atsargiai! Durys užsidaro“ su Gwyneth Paltrow? Jame lygiagrečiai rutuliojosi du scenarijai: kaip gyvenimas pasikeis priklausomai nuo to, jei jos herojė spės į traukinį, arba – ne. Ir kuris atsitiktinumas/ neatsitikimas yra geriau? Visada buvo įdomu, kaip priimdami vieną gyvenimo situaciją, netenkame kitos, arba atvirkščiai: atsisakydami vienų galimybių, gauname visiškai naujas. Mano atveju nieko dramatiško, kaip filmo siužeto vingiuose neįvyko, bet užvėrus vienas duris, tikrai atsidarė kitos…

Manęs paprašė socialinėje erdvėje pristatyti savo draugių kompaniją – tą pačią, kuri mėgausis savaitgalio pabėgimu, bet be manęs. Ir didžiausias malonumas tą akimirką man buvo ištraukti iš stalčiaus savo seniai apdulkėjusią rašytojos plunksną, kurią kadaise iškeičiau į perspektyvių verslininkų studijas (ir vėlgi kas žino, kur ir kas būčiau ar nebūčiau dabar, jei būčiau neiškeitus). Ir sudėjau į trumpą tekstą tai, kas buvo svarbu ir nuoširdu. Tokios mintys rezonuoja ir materializuojasi. Ir aš dar kartą laimėjau! Nejaugi, ir vėl??? Juokauju. Prizus palikime kokiam nors filmo scenarijui, nes kasdienybėje laimėjimų kartais negali užčiuopti. Bet visgi kaip iš kokio filmo ir vėl išdygsta ta pati draugė Indra su nuoroda į dar vieną kelionę – Rašytojų akademijos kursus – ir sako: rašyti tau reikia! Gerai, kai turi draugus, kurie mato daugiau nei tu pats! Ir taip atsivėrė naujos durys į įdomias pažintis, kūrybingus atradimus. Ir aš vėl rašau! Kas būtų, jeigu būtų…

Paklausite, ir prie ko čia masažas? Na gerai, čia ir dar viena dovana – nuo draugių. Kad už tūkstančio kilometrų ir man būtų smagu. Manęs paklausė, kaip aš jaučiuosi naujame kūne. Juokinga pripažinti, bet kaip po sunkaus fizinio krūvio. Bet sielai linksma. Nes aš bent valandai ištrūkau iš rutinos. Kai pažadėjau parašyti apie jų saloną tinklaraštyje, tailandietės taip nuoširdžiai dėkojo, kaip pačios būtų gavusios netikėtą dovaną.

Kiekvienoj kasdienybėj galima atrasti nekasdieniškų dalykų, jei tik nesustosime svajoti. Tai neįkainojama.

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *