Gyvi (meilės) laiškai

{Aistė B} Moteris per dieną vidutiniškai ištaria apie dvidešimt tūkstančių žodžių, byloja įvairūs tyrimai. Nejaugi? Jei kas įtrauktų mane, tai aš mielai atsistočiau į eilės galą, neskubėdama brautis į kalbiųjų gretas. Tik pagalvokit, kiek daug galėtų būti moterų rašytojų, jei kas vietoj kalbos tuos tūkstančius suraitytų į knygą! Utopinė idėja, bet linksma. Bandau įsivaizduoti, ką reikia gyvenime veikti, kad tiek daug savęs atiduotum. Lektorės, aktorės, mokytojos, pastorės, italės…? Kol kas daugiau nieko nešauna.  Manau, veikla tikrai turi būti susijusi su viešuoju kalbėjimu. Lenkiu galvą, bet čia manęs tikrai nepamatysit. Vien prisiminus vaikystės bandymus stovėti scenoje: mikrofonas kartu su kojomis linksta į kairę ir į dešinę…  Gal ir gerai, kad tuomet manęs niekas negirdėjo. Tada dar nežinojau, kad viešojo kalbėjimo pagrindas yra rašymas ir pasiruošimas. O gal kada nors… Jei tave lydi baimė, atsisuk ir su meile ją apkabink (Jurgita puikiai tai įvardijo).

Vis dėlto man labiau patinka rašyti nei kalbėti. Visada sklandžiau gali dėstyti minčių logiką popieriuje ar kompiuterio ekrane, nes turi laiko apmąstymams. Gali išgryninti formą ir turinį. Trinti ir taisyti. Kalbėdamas gali nejučiomis pasakyti per daug arba ne tai, ką iš tiesų galvoji. O tada jau, varge, delete funkcijos čia nėra. Sukis kaip nori, kalbėk dar daugiau, teisinkis dėl savo pabirusių žodžių arba smek skradžiai.  Kalbėjimas – man tolygu emocijai, kuri kartais ima ir išsitėškia nelauktai kaip žalias kiaušinis, nukritęs ant grindų. O rašymas – tarsi kelionė, jungianti žinias ir pasąmonės srautą. Net savotiška meditacija, leidžianti akimirkai pranykti: lyg ir esi, bet visgi kažkur už šydo. O tada imu ir suabejoju, kad gal rašymas – vis dėlto slėptuvė? Kaip dažnaiMujer escribiendo al aire libre gražiausių linkėjimų galime surašyti atvirutėse, o to paties jausmo gyvai padovanoti nemokame. Dar linksmiau – atvirutės-paruoštukai su gražiais leidykloje atspausdintais žodžiais, kur belieka tik pasirašyti nuo ko.

Kažkada gaudavau ir autentiškų (meilės) laiškų iš įvairių gerbėjų. Juos skaityti man buvo tikras malonumas. Gal net labiau žavėjo pats gavimo faktas. Turinys irgi gražu, bet dabar atrodo, kad tie laiškai buvo daugiau apie juos pačius, nei apie mane. Tačiau aš vis tiek dėkinga.

Dabar viskas truputį kitaip. Dabar – kasdienybė iš serijos „man niekada nedovanoja gėlių“ arba „man nerašo laiškų“. Ir kai apie tai pagalvojau, tądien vyras netikėtai man parnešė kardelių puokštę. Ir ne todėl, kad būtų proga, o tiesiog, kad su akcija… Ech.

Bet gyvas bendravimas – didelė jėga, stipresnis ir tikresnis už tūkstančius (meilės) laiškų. Ir pažadu sau, kad ryt jam nubudus aš pasakysiu: MYLIU TAVE. Ir be jokios akcijos.

Susiję straipsniai:

2 Replies to “Gyvi (meilės) laiškai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *