Dviejų savaičių rezultatas – o, pasirodo, pokyčiams tikrai nieko daug nereikia

Kai prieš pora savaičių ėmiausi savo becukrio iššūkio, nieko konkretaus iš viso to nesitikėjau. Tiesiog norėjau pasitikrinti, kiek esu priklausoma nuo to „legalaus narkotiko“ bei išbandyti savo valią. Tiesą pasakius, valios čia man mažai reikėjo. Net pačiai keista. Svarbu ryte suvalgyti gerus, kokybiškus pusryčius, šalia kurių būtinai reikalingas vienas ar du saldūs vaisiai, o į darbą įsimesti becukrių užkandžių, kad „reikalui prispyrus“ netektų griebti kokio saldėsio iš darbinių atsargų skyriaus. Gyvenimas tikrai netapo mažiau saldus.

Iš šio iššūkio organizatorių, Skanu Nu merginų, esu gavusi savistabos lentelę, kurios nepildau, nes tingiu. Nei svorio, nei ūgio man mesti nereikia.

Jau visa savaitė vykdau dar pora savo iššūkių – keturis kartus į savaitę einu sportuoti į salę pagal kineziterapeuto sudarytą programą ir stengiuosi išgerti pakankamai vandens. Treniruočių dienomis tas vanduo nėra joks iššūkis, išgeriu dar daugiau, nei mano norma. Kitomis dienomis pavyksta įvairiai.

Ar norisi saldžiai? Iš esmės, ilgėtis saldumynų man tiesiog nėra laiko. Jei neturėčiau tiek užimtumo, gali būti, jog man jie parūptų tiesiog kaip laisvo laiko išnaudojimas kažką kramsnojant. Vienintelis mano „nukrypimas“ buvo praeitą savaitgalį išgertas kavos puodukas su puse šaukštelio cukraus (paaiškėjo, kad jis buvo beveik tokio paties skonio, kaip kava be cukraus). Tiesa, kavos aš taip pat vis dar vengiu ir jos man norisi labiau, nei cukraus.

Vakar, šeštadienį salė man ypač patiko – ryte atėjus joje beveik nebuvo žmonių, o pro langą plieskė rytinės saulės spinduliai. Tai buvo mano ketvirtas kartas ir aš pagaliau nusprendžiau, kad tie visi pratimai nėra jau tokie sunkūs, kokie atrodė pirmąkart, o trenerė Žaneta net pagyrė už tai, kad viską taip gražiai ir sąžiningai atlieku. Aišku, po tokio pagyrimo, mano nuotaika dar labiau pakilo.

Viską baigusi priėjau prie veidrodžio su ištuštintu vandens buteliuku. Dabar tas vanduo jau sunkėsi per mano odą, virtęs prakaitu. Saulės šviesoje mano iškirptė tiesiog spindėjo nuo jo. Gražu. Staiga pastebėjau, kad kažkas kitaip, nei visada. Kadangi tuo metu buvau vienintelė, likusi salėje, o ryto apšvietime viskas puikiai matėsi, net apsižiūrėjau prieš veidrodį. bruno-nascimento-149663

Taip, jų nebėra. Šitų, inkštirų, su kuriais kovojau nuo paauglystės, o paskui tiesiog susitaikiau, kad mano veido ir iškirptės oda taip ir liks jais padengta (aišku, pasirinko gana matomas vietas, nenaudėliai). Gerai apsičiupinėjusi ir pasisukiojusi prieš veidrodį vis tik radau du jų ant peties ir vieną kiek žemiau. Likęs odos plotas lygus ir išprakaitavęs. Veido oda vis dar porėta, ant nosies dar yra tų nelabųjų, bet bendras vaizdas taip pat ryškiai pašviesėjęs ir pagražėjęs.

Jau senokai nebekreipiu į tuos nereikšmingus savo trūkumus dėmesio. Ne vietoj išdygęs spuogas man nuotaikos tikrai nesugadins – na, bet šeštadienio staigmena priešais sporto salės veidrodį buvo tikrai nelauktai smagi ir įkvepianti. Gal tai dėl sumažėjusio cukraus racione, gal dėl didesnio kiekio vandens, gal dėl suaktyvėjusio gyvenimo, o gal dėl visko po truputį – bet tai tikrai įkvepia toliau stengtis ir „nenusukt šalin“.

Kas smagiausia, šitokiems rezultatams pasiekti tikrai nereikėjo jokių didelių investicijų, brangių kremų ir pan. Ir net daug laiko nereikėjo – pora savaičių ir yra. Ar nenuostabu?

 

Jurgita

 

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *