Gyvenimas be Vilniaus, arba ką visą dieną dirba fėjos

{Aistė B} Užmerkiu akis, ir grįžtu į Vilnių. Skrieju senamiesčio gatvėmis nuo plačių ir kalvotų iki siaurų ir pasislėpusių. Nieko neieškau, bet vis kažką atrandu. Braidau po šiugždančius lapus, sugriebiu visą puokštę ir paleidžiu vėjais. Prisėdu “prancūzparkyje”, susirVilniaus laumesangau ant suoliuko, ir niekur neskubu. Akys šokinėja stogais, ausys gaudo tai varpo dūžius, tai paukščių sutartines; kažkur pakvimpa kruasanais. Vilnius – mano gamtos oazė, senamiestis – mano Monmartras. Nukulniuoju link Didžiosios skverelio ir apžiūrinėju paveikslų ekspoziciją su tautos dailiais, nes dabar ir aš – kaip turistė. Tema visur labai panaši: medžiai, miesto stogai, katė, medžiai. Ir ką žmonės dirba visą dieną: visą dieną tapo ar visą dieną parduoda? O gal ir viena, ir kita? Ir tuose paveiksluose – jų įkainotas Vilnius, niekada nesikeičiantis, tik su viltimi iškeliauti kartu su turistais. Kažką ir aš išsivežiau: atsiminimus ir suvokimą, kad viskas keičiasi be manęs, o aš keičiuosi – be Vilniaus…

…Savaitgalio atradimai reikšmingi buvo bent du:

  • Ieškodama lietuviško atitikmens „spoken word” poezijos ar „slam” žanrams (apie tai vis tiek bus įrašų, nors man sako, kad poezijos niekas neskaito), suradau įdomų jauną poetą su trimis vardais ir viena pavarde – Marius Povilas Elijas Martynenko. Pokalbis Žinių radijo laidoje, pažiūrėkit. Dvigubas atradimas ir pati laida, arba kitaip, jaunų kuriančių žmonių žurnalas apie kitus jaunus kuriančius žmones su labai taikliu klausiančiu pavadinimu – „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Ir raškiau kaip uogas visas istorijas: Puskė, Daugiau nei virtuvė, Akvilė Magicdust ir kt., klausiausi podcast‘ų. Tada supranti, kaip gerai, kad viskas keičiasi ir nereikia laikytis praeities uodegų, o tiesiog mėgautis tarsi ledais naujos kartos nauju požiūriu.
Akvile Magicdust
Akvile Magicdust
  • Mes vaikystėje be to, kad lakstėm senamiesčio kiemais, dar mėgom slėpti „sekretus“ po medžiais. Pasiruošimo sąnaudos nedidelės – keli šapeliai, žiedeliai, stiklo šukė, bet užtat kokio didumo slėpimo ar atkapstymo džiaugsmas! Pamenat? Sekmadienį paskui vaikus išsitempiau į mišką. Ne tik pasidžiaugti gelsvėjančia gamta. Turėjom panašią „sekretams“ misiją.  Mums sakė, kad medžiuose gyvena fėjos, tai išsiruošėm į svečius. Lenkiu galvą tiems statybininkams, kurie su meile fėjoms namelius statė ir sunumeravo, kad visiems būtų aišku, kur kas gyvena. Vaikai pasišokinėdami takeliais lakstė, namelių ieškodami. Suskaičiavom 7. Tik viena bėda – nieko namie nebuvo: vaikai ir stukseno, ir varpeliu skambino, bet nė viena nepasirodė… „Turbūt išskridusios, dirba dieną”, – paaiškinom. Vaikai nepatikliai susižvalgė. Ir tikrai: kad žmonės dirba, – aišku. O ką visą dieną dirba fėjos?

20171001_140829

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *