Planavimo ypatumai, šventės ir reti pasimatymai su vyru

{Aistė B} Mus moko planuoti gyvenimą: kasdienybė turi būti aiškiai sustygiuota, šventėms pasiruošta iš anksto. Tuomet gyvenimas bus glotnus kaip „smūvis” ir tobulas kaip pyragas pagal receptą. Manau, yra tiesos. Numatydami situacijas iš anksto, galime sumažinti nemalonių netikėtimų riziką. Mažiau nusivylimo, mažiau streso. Bet kad tie netikėtumai man ir patinka!! O ką daryti, jei jie nemalonūs? Tada sau sugalvoju atmintinę:

  • Neišsikelti per didelių lūkesčių
  • Išsikėlus aukštus lūkesčius ir jų neįgyvendinus, graužti (tik) save lygiai penkias minutes ir ne ilgiau.
  • Prisiminti, kad nemaloni situacija – tai tik požiūris, o ne tęstinė būsena.
  • Įsijungti autoironiją, išgirsti kritiką, bet bandyti toliau.

Gyvenimas dinamiškas, situacijos įvairios, todėl ir receptai kintantys…

Jos artinasi, ponios ir ponai

Man patinka pasivaikščiojimai miesto gatvėmis: gyvas šurmulys, pagaunantis kavos aromatas, senos ir naujos architektūrinės vingrybės, susipinančios tarpusavy, įtraukiančios gamtos oazės. Tik tuo laiku, kai miesto parkuose ramiai sau gelsta lapai arba juos netikėtai paslepia šviežutėlis sniegas, parduotuvių vitrinos ir lentynos veržiasi į sceną, viena per kitą grodamos: “artinasi K……, ponios ir ponai”. Lenda į galvą tarsi koks Ravelio „Bolero“: iš pradžių tyliai, tik pakutendamos ausį ar pagaudamos vieną kitą žvilgsnį, kol dar gali apsimesti, jog nieko nematai ir negirdi; kuo toliau, tuo garsiau ir ryškiau, prijungdamos vis naujų instrumentų. Ir visiškai pasiekia kulminaciją, kai spalio vidury skaitai giminaitės žinutę: „ramu, kalėdinės dovanos supirktos“…Aaa- fu, aaa-fu, išprotėjo, šaukiu aš kaip toji moteris iš salės per pačią pirmąją Bolero premjerą!! Tada pagalvoju: arba ne visi žmonės sutverti planuoti, arba dovanos perkamos urmu…

bolero

Ne, Bolero ir Kalėdos man net labai patinka. Bet dar liko kelios minutės spalio. Leiskime rudeniui išsikvėpuoti.

Šventiniai pirkiniai

Ir dovanos man patinka. Jų ieškodama visada pagalvoju apie žmones, kuriems jos skirtos. Bandau įsivaizduoti, ar plačiai nusišypsos jas gavę. Įpakuoju kaip saldainius į gražų popierių ir pati tirpstu nuo pakuotės grožio, manydama, kad ji svarbiau nei turinys. Aišku, su turiniu ne visada pataikau ir aš. Vienų metų Kalėdoms vyras gavo net dvi rudo tvido striukes, tokias tradiciškai angliškas. Ne Barbour, žinoma, bet tik 10 litų, ir be jokių nuolaidų! Ilgai svarstyti neteko. Nukoviau jas Humanoje, o jų savininkai savo laimikius greičiausiai medžiojo Anglijos miškuose, kaip vėliau paaiškino atsitokėjęs vyras. Juk ne kainoje esmė, bandžiau teisintis, nes dėvėti drabužiai Švedijos butikuose gali būti brangesni už naujus. Buvo tokios gana talpokos (kad neprašaučiau); greičiausiai jų šeimininkų jau nėra gyvųjų tarpe, toliau per dantį traukė antroji pusė. Ir kokia muzika tais metais grojo mano galvoje, nežinau. Turbūt šventinės karštinės mažoras.  Tai buvo viena linksmiausių mano prasto planavimo patirčių, išaugusi į įsimintiną istoriją apie netikėčiausias dovanas…Vis dėlto meilė sendaikčiams niekur nedingo, kaip ir nuolatinis klausimas, ką dovanoti vyrui.

Untitled design (4)

Tai kas mus sieja, mmm?

Planuoti gyvenimą – ne mano stiprioji pusė. Tačiau viena iš daugelio neišvengiamų dienų, kai tenka,  yra gimtadieniai. Ir kaip sunku sugalvoti idėją vyro tėvams, kurie visko turi, bet vis tiek kažko tikisi, lygiai taip pat sunku išrasti kasmet vis kitą dovaną vyrui. Ir „man nieko nereikia“ – ne gelbsti, o dar labiau įpareigoja pajungti išradingumą to „nieko“, arba kaip tik kažko „tokio“, paieškoms. Kartais pagalvoju, kad visai verta būtų surašyti dovanotų pirkinių sarąšą excel‘yje. Įdomu būtų patyrinėti, ar egzistuoja koreliacija (ir kokia) tarp idėjų originalumo ir metų santuokoje. Šalikai, piniginės, peteliškės (ir striukės!) – ne tas daržas. Automobiliai, motociklai, golfas (jų aksesuarai, žinoma), – čia nutuokiu tiek pat, kiek dauguma vyrų apie kosmetiką. Desperacijos minutę pagaunu save klausiančią: tai kas mus sieja, mmm??? Tebūnie tai meilė, muzika ir mažyliai. Pasirenku antrąją m (kitos dvi jau išdovanotos), nes:

images (1)uzika – visada saugus pasirinkimas.

Rugpjūtį įteikiu virtualius bilietus į dviejų grupių koncertą, apie kurias nieko nesu girdėjus, ir abu jau laukiame pasimatymo spalį. Suplanuota iš anksto, dovana savanaudiška, bet iš visų galimų pirkinių vertingiausias – tai laikas, praleistas dviese. Šiuo gyvenimo tarpsniu – jis tikras deficitas.

Reta kasdienybė, arba gyvenimo aritmetika

Spalio sekmadienis išaušo! Įšokame į savo šventinius kostiumus, ir pirmyn. Visada teikiu pirmenybę koncertams mažose salėse ar klubuose, nei didelėse arenose. Žinoma, renginio vietos dydis ir kaina dažniausiai tiesiogiai proporcingi atlikėjo žinomumui. Bendras The Milk ir New Street Adventure grupių turas turbūt jau kalba pats už save, kad į keliasdešimt tūkstantines minias jie nepretenduoja. O tikrai galėtų, nes jie nuostabūs! Gyvas koncertas užburia, ir tas pirmas pasimatymas gyvai daug įtaigesnis, nei bendravimas už kadro. Bet apie viską nuo pradžių.

Atvykstame į numatytą vietą anksčiau: laukiančiųjų patekti eilės nėra (valio!), apsauginių brigada didžiulė… Truputį keista, bet matyt, renginys suplanuotas puikiai. Rodau bilietus telefone, jų joks aparatas negali nuskenuoti, tačiau praleidžia. Ai, sako, būna. Patinka man toks paprastas požiūris negadinti vakaro. Durys atsiveria, ir mes patenkame į šviesų ir aukštų decibelų suirutę: groja metalą, o kokia tūkstantinė salė pritvindyta garbaus amžiaus gerbėjų baikeriška atributika. Įdomus sprendimas, pagalvoju: soul, R’n’B ir lengvo roko grupes apšildyti „metalu“… Susižvalgome, nes susišnekėti nepavyktų. Vokalistas plyšauja, gana melodingai, mums visai patinka. Gyvenime esu buvusi tik dviejuose sunkiojo roko koncertuose: Metallica klasikos ir diedukų Manowar (jie, beje, kažkada buvo nuskynę aukščiausių decibelų rekordą). Ir vėl ta M… Po kelių dainų vokalistas padėkoja, mes taip pat. Išlendam laukan, aš pakeliu akis į švieslentę ir pradedu juoktis: šiame pastate 2 salės, ir vienu metu tą pačią dieną vyksta du koncertai. Ir žinoma, mes užklydome kaip baltos varnos ne į tą…

Skuodžiame į antrą aukštą, kuriame salė penkis kartus mažesnė, o žmonių skaičių turbūt reiktų dalinti iš keliasdešimt, lyginant su pirmaja. Net kažkaip nepatogu dėl tokios disproporcijos… Šviesų nedaug, susišnekėti galima, grupė groja, o vokalisto mikrofonas neveikia… Bet vis bando įstoti, kol galų gale išsprūsta frazė: „arba sutvarkote mikrofoną, arba nedainuosim“. Ėch, ir vėl tie nesklandumai… Laimei, vakaras taip greitai nesibaigė, techniniai reikalai suvaldyti, o mus pavergė jų meilė muzikai ir tobulas atsidavimas trisdešimties žmonių auditorijai. Ir man atsiveria kartotinių atradimų aritmetika:

  • Nereikia garsiai rėkti, kad būtum išgirstas.
  • Du solo yra daugiau nei tiesiog duetas.
  • Kiekybė nelygu kokybei.

Planuoti gyvenimą – gerai, bet netikėtumuose gyvena nuotykiai. Ar verta jų atsisakyti?

Su meile ir muzika,

Aistė B

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *