Po žvaigždėtu dangum, arba kur nuneša naktimis?

{Aistė B.}

Šį savaitgalį laukiau lietaus. Tokio, kai lyja žvaigždėmis, paaiškinau vaikams. Draconidų meteorų lietaus. Drakonas, įsitaisęs kažkur ten tarp Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo ratų (ė?), kiekvienų metų spalio septintą ar aštuntą naktį iš galvos pažeria blyksnių tuo metu, kai Žemė praskrieja pro kometos ilgu pavadinimu paliktų kosminių liekanų debesis. Reginys – tik išrinktiesiems, t.y. tiems, kurie tomis naktimis stovi šiauriniame pusrutulyje po žvaigždėtu dangumi ir laukia. Taip ar kažkaip moksliškiau rašo dangaus kūnų žinovų puslapiai.

Apsimūturiojam, užgesinam visas šviesas ir patraukiam į naktinį žygį. Tie puslapiai dar rašo, jog pasiimtumėme sulankstomas kėdutes, arbatos termosą, ir kuo tolyn nuo miesto šviesų. Tinka! Trisdešimt penki žingsniai, ir mes jau vietoje. Tamsu, nors pirštu durk. Aš, kaip žygio vedlė, duriu pirštą šiaurės link. „Laukiam”, sudiriguoju. Sūnui nieko nesimato, pasiprašo pakeliamas ant rankų. O mažoji straksi: „tai gal slėpynių?” (Rimtai???).

Pamenu, kai trylikos kartu su skautų tuntu leidomės į naktinį žygį (iki šiol tokį vienintelį). Traukinio bilietas į vieną pusę, o tiksliau – į Paberžę. Kelionei rimtai pasiruošta: patogūs batai, arbatos termosas ir kuprinė, pilna sausų makaronų. Nes žingsniuot teko trisdešimt penkis, tik kilometrus. Kelionės tikslas kaip ir aiškus – per naktį pasiekti Vilnių. Tik kai tau paauglystė, tai visai nesvarbu, kada pasieksi tikslą. Ėjimas – didžiausias žavesys. Ir laisvė, ir atradimai, kurie, norėtum, niekada nesibaigtų. Atrodo, buvo balandis, nes prisimenu žvarbeną kẽliuose. Dar prisimenu meteorų tokį puslietį, tik man tada tai buvo krentančios žvaigždės su žaibiškai galvojamais norais. Ir daina-malda susikibusiom rankom prie laužo įstrigo, kuri dabar virto lopšine mano vaikams: „Ateina naktis, saulė jau nuslinko nuo kalnų, nuo miškų, nuo laukų. Saldžių sapnų, užmiki. Dievs yr čia“…

Aš dešinėje
Aš dešinėje

…Susirenku vaikus, išsidalinam po žvaigždę, ir mūsų planetariumas greit užsidaro. Namie įsiplieskia šviesos, grotuvas visu garsu, o mes nuo pakylos plyšaujam: „Cause you’re a sky, cause you’re a sky full of stars…” Ir visai nesvarbu, kad nesulaukėm lietaus,  ir tos žvaigždės liko toli, įsisegusios dangaus. Kai tau vaikystė, tai iki laimės tiek arti.

O gal ne tik (vaikystėje)?

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *