Raudonų uogų poezija

{ Jurgita }

Bėgdama namo pro turgelį, akimis užkliūnu už sodraus raudonio ir stabteliu. Prekeivis iškart nusišypso ir klausia: „Spanguolių?“ Spontaniškai jam atsakau, kad „taip“. Tarp blunkančių bei purvu besitraukiančių rudens spalvų, atskiestų bespalviu lietum, ryškiai raudonos uogos atrodo tikrai viliojančiai.

Lyg per vasarą specialiai būtų kaupusios savyje saulės šilumą, kuri tik dabar prasimušė į paviršių tuo sodriu kaitriu raudoniu. Ryškios grynos spalvos man patinka. Sūnus anksčiau dažnai klausdavo, kokia spalva yra mano mėgstamiausia ir kiekvienąkart nustebdavo, kai atsakydavau, jog visos. Pasirodo, pas juos darželyje yra priimta mėgti kažkurią vieną spalvą. Tarkim, maniškiui labai patinka mėlyna. Aš vaikystėje mėgdavau žalią. Matyt augdama ėmiau nebetilpti toje vienoje žalioje ir dabar man reikia absoliučiai visų. Vasarą mane traukia pasteliniai, ramūs, nublukinti atspalviai. Ypatingai visokie mėlyni, žydri, violetiniai – tokie vėsinantys, gaivūs. Na, o rudenį ir žiemą norisi šildančių geltonų, oranžinių ir raudonų.

Namuose perplaunu uogas. Įvedusi į „google“ žodį „spanguolės“ tikrai rasčiau nemažai informacijos apie tai, kokių naudingų medžiagų bei vitaminų jose yra ir kokie junginiai suteikia joms tokią gražią raudoną spalvą, tačiau man labai patinka mintyse stebėti, kaip saulės spinduliai keliauja iki žemės, skverbiasi pro miško medžių šakas iki drėgnos samanų paklotės, kurioje auga maži nuostabūs augalėliai, nokinantys dar mažesnes uogas. Žalių samanų fone šie raudoni, saulės spindulių prisigėrę karoliukai atrodo nuostabiai (rašydama tai net jaučiu miško drėgmę ir grybų kvapą…). Tikra gamtos įkvėpta poezija – jau vien dėl tokios nuostabios minčių kelionės verta parsinešti namo miško gėrybių.

kokteilisŠiemet į spanguoles cukraus nedėsiu. Sutrinu jas su trupučiu medaus ir keliomis likusiomis datulėmis, supilstau į indelius bei paslepiu šaldiklyje. Vienas indelis lieka kasdieniam naudojimui. Čia pat iškabinu iš jo kelis šaukštus sodriai raudonos tyrės ir suplaku ją „blenderyje“ kartu su bananu bei šiek tiek vandens. Pasirodo, užsienietis bananas puikiai tinka į porą lietuvaitei spanguolei. Skonis tikrai geras – jau turiu naują mėgstamą rudens raudonąjį kokteilį, kurį būtinai įtrauksiu į savo kasdienybę. Sūnus paragauja ir praneša: „Skanu, bet man nepatinka“. Na, čia toks jo mandagus atsisakymas. Negaliu pykti – jis juk valgo brokolius, kopūstus, baklažanus, avokadus, trintą sriubą, košes, žuvį ir dar daug visokių dalykų, kurių kai kurie kiti vaikai tiesiog kratosi.

Viską užbaigusi ir sutvarkiusi jaučiuosi beveik pakiliai – juk turiu pusę kameros šaldytos ryškiai raudonos saulės kaitros, sukauptos miško uogose, kurios man užteks ilgam (gal net namiškiams kokia nors proga šiek tiek įsiūlysiu).

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *