Seku seku pasaką

{Aistė B.} Už lango apsigyveno žvarba.  Barbena į stiklą, trepsi ant stogo, taikosi praūžti pro rakto skylutę, vilioja į lauką tviskančiu sidabru rytais, tarsi kokia ragana praskrieja klampiu podiumu nepalikdama pėdų, bet laukdama ovacijų. Nesulaukus atsako, tik šnai, ir užtraukia tamsos užuolaidą. Turėkit, mėgaukitės. O mums patinka, ačiū. Mes tarsi kokonai susisukam į vilnones skraistes, siurbčiojam močiutės čiobrelių arbatą, kramsnojam vos praaušusius avižinius sausainius, – pasaka…

Pasakai reikia idėjos, personažo ir gero marketingo

Cocooning – tai būsena, kuri geriausiai atspindi tai, ką norisi veikti žvarbiais vakarais. Tai pasirinkimas jaukiai likti namuose, atsiribojant nuo išorės pavojų. Vakarais, kurie dar turi savybę vis ilgėti. Cocooning sąvoką prieš kelis dešimtmečius į bendrinės kalbos rinką paleido futuristė, arba ateities tendencijų būrėja (jei norisi lietuviškai), įspūdingu vardu Faith Popcorn. Arba Viltė Spragėsė, jei vėl tektų lietuviškai. Koks puikus personažo vardas pasakai! Pasižymiu. Faith Popcorn – septyniasdešimtmetė marketingistė (leidžiu sau naudoti šį terminą, nes tai – jau ne profesija, o mąstymo būdas)- dar 1981 metais patarė Coca Cola kompanijai pradėti prekybą geriamuoju vandeniu buteliuose. Atrodytų, kas čia tokio neįprasto, kai tai jau egzistavo XVIII-ajame amžiuje. Taip, bet plastikinės taros gamyba tobulėjo taip greitai, kaip ir trečiųjų šalių augimas ar geriamojo neužteršto vandens vartojimo poreikis. Vartojimo prognozės taiklios, o jo pasėkmės – liūdnos: visas nerūšiuojamas, neperdirbamas, perteklinis plastikas anksčiau ar vėliau atsiduria vandenyne, niokodamas ekosistemą (taip, taip, mes irgi į ją įeinam). Ramiajame vandenyne tos sankaupos suformavo salą, kuri dabar tokio dydžio kaip Prancūzija. Apie tai įdomiai rašo dezeen žurnalas. Net paskelbta peticija pripažinti šią salą kaip atskirą valstybę su šalies vėliava, pasu ir valiuta „Debris“ (visai gražiai skambėtų, jei reikšmė nebūtų „šiukšlė“). Galima numanyti, koks siūlomas šalies pavadinimas – The Trash Isles („Atliekų salynai“). Ir kas gi nenorėtų tokioje šalyje gyventi? Šypsausi, nes be tikros dabarties tragizmo idėja dėmesiui atkreipti sugalvota puikiai (o marketingo viena pradinių užduočių – prikaustyti dėmesį).

Skamba kaip pasaka apie būtą-nebūtą tolimą, pamirštą šalį. Tos pasakos veikėjais vienaip ar kitaip esame mes visi. Kodėl autoriams reikia pripažinimo? O atsakymas labai paprastas: jei ši sala būtų įtraukta į oficialų šalių sąrašą, tuomet kitos valstybės turėtų prisiimti atsakomybę už jos valymą.

O pripažinimo norisi visiems…

Gyvenimas „dėžėje“, arba kūrybiškumo paieškos

Apsidairau, mūsų namų pasakoje – kalnai šiukšlių. Vaikai juos vadina projektais, todėl apsivalymas užtrunka.  Tūnoti namuose (cocooning) ir apsikrauti daiktais – beveik lygybės ženklas. Mamos (ir tėčiai) tai žino geriausiai. Kas karpo, kas konstruoja, lipdo, klijuoja, užpaišo, išardo, ir vėl iš naujo, o kas – tiesiog sušluoja į krūvą. Nes tie projektai – tai nesibaigiantis kūrybinis procesas… Gali priešintis, dūsauti, prieštarauti betvarkei, bet ji vis tiek egzistuoja, kaip koks neginčijamas gyvenimo dėsnis… su vaikais.

Gyvenime mūsų dažnai prašo mąstyti „outside the box“, arba kitaip, išlipti iš rėmų ir kurti pridėtinę vertę novatoriškai. Ir mes lipam (ir aš kartu), nes tokia banga. Darbdaviai ieško kūrybingų darbuotojų; reklamos agentūros rungiasi „outta boxiniais“ pasiūlymais, mes mėgaujamės gražiausiomis Metų reklamomis. Jos tuo pačiu šventiškai suvyniodamos, įsuka mus į pirkimo ir vartojimo karuselę. Ir tikrai smagu, kol lauki eilėje ar supiesi. Kur buvus, kur nebuvus vėl sušmėžuoja ta pati Coca Cola su „nuzuilinta“ iki tobulumo kalėdine magija. Lyg ir nieko novatoriško. Bet atkreipti dėmesį visame pasiruošimo sumišime, sužadinti emociją ir būti „top of mind“ (pirmiausiai šaunančiu į galvą) pasirinkimu kalėdinei reklamai, – svarbu kaip niekad. Ir nors Kalėdos man pirmiausia asocijuojasi su aguonų pienu ar močiutės vaisių kompotu, bet jei kas manęs vidury nakties paklaustų: „Kalėdinė reklama?“, sunku būtų per miegus greitai sugalvoti kažką kito. Dar kartą įsitikinu, kad idėja, geras marketingas ir, žinoma, didelis biudžetas padaro savo. Tik kas iš to? Žinojimas laimės nei prideda, nei atima.

Tikrasis kūrybiškumas pasireiškia, kai „sulendi“ atgal į „dėžę“.

Tą man geriausiai žaisdami įrodo vaikai, apjungdami tai, kas jau pažįstama, ir kurdami tai, kas patinka. Ir didelio biudžeto nereikia (tik kantrybės). Iš visų namie besisukiojančių reikalingų ir mažiau reikalingų daiktų statomi keistų konstrukcijų namai, paleidžiami erdvėlaiviai, kyla miestai, daugiafunkciniai kranai; dėžės virsta rogėmis ir ledainėmis vienu metu, puodai – mušamaisiais arba lėlių baseinais; piešiamos ir rišamos naujos knygos, kuriami nauji saldumynų receptai (bet būtinai su miltais?). Kūryba kunkuliuoja arba praūžia kaip vėtra. Svarbu išlaukti, išlaukti kol aprims, sutramdyti tykojančią raganą viduje (nes jai irgi norisi karts nuo karto pabaubti); nieko nevalia tvarkyti kūrybos metu. O apžiūrėti muziejaus eksponatus ir sudalyvauti prototipų bandymuose privaloma, kaip ir išgirsti visą proceso know how. Nes įvertinimas – kūrybos dalis.

Gyventi „inside the box“ – naudoti turimus išteklius, daryti tai, kas artima širdžiai, ir vis sukurti (atrasti) kažką naujo, – skamba kaip pasakiškas pasiūlymas. Beveik tolygu laimės apibrėžimui. Ech, ir kur tas dėžes dalina?

 

„zero CALORIES“ ar „zero waste“

Nulis tarsi turėtų būti nemokama. Tik kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą, nes nulis irgi skaičius, ne tuščia vieta. Nulis kalorijų – puikus reklaminis šūkis (kaip ir „zero waste“ (jokių atliekų)), tik ką gauname dovanų? O gauname visai nemažai: dirbtinius saldiklius, kurie „n“ kartų saldesni nei cukrus, ir pakimba mūsų virškinimo sistemoje kaip neatpažintas objektas. O reklama visagalė: ji visada skambiai ir raiškiai siūlo. Pasiūla jau seniai perkopė paklausą. Mus ragina norėti to, ko iš tikrųjų mums ne taip ir reikia. Bet kaupti visada lengviau nei atsisakyti, nes suma lengvesnė nei atimtis. Bet ar tikrai?

Žinoma, vienos tiesos nebūna. Todėl turėti pasirinkimą, kaip norisi gyventi, yra nuostabiausia pasaka.

„Less is more“ (mažiau yra daugiau) – artima samprata mano šiaurietiškai prigimčiai. Jei gali atsisakyti, – atsisakyk; jei gali nevartoti, – nevartok; jei gali sukurti naują požiūrį, – kurk.

Ir taip mano pasaka beveik baigta. Su dovana sau – personaže Bea Johnson ir „zero waste“ gyvensena. Jos šeima per metus surūšiuoja tokį kiekį atliekų, kuris puikiausiai tilptų į vieną mano močiutės uogienės stiklainį. Sunku įsivaizduoti, bet kaip ir kiekvienoje pasakoje, – matyt, viskas įmanoma. Gal dabar nustosiu putotis dėl drabužių spintos dalijimosi su vyru mūsų laikinuose namuose, nes iš tikrųjų man tereikia 20 procentų to, ką galėčiau dėvėti.

O dar tas prancūziškas akcentas! Kaip kokia „razinka“ bet kokiai istorijai.

Pasaka dažniausiai turi moralą…

O jis tarp eilučių…

Ačiū!

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *