Trys savaitės bėgimo režimu arba ką daryti, kad jūsų kasdienybė nusidažytų pilkai

{Jurgita}

Kartais toji kasdienybė ima ir susijaukia. Na, šaunu – juk pokyčiai yra pilnavertiško gyvenimo variklis. Tiesa, kol viskas persitvarko, atsirankioja ir susidėlioja į savo vietas, tu jautiesi taip, lyg gyventum remontuojamose patalpose, pilnose visokio šlamšto ir dulkių, per kurias net kvėpuoti sunku. Gerai tik, jog tai laikina.
Lygiai prieš tris savaites mes sulaukėme sūnui vietos kitame darželyje ir persikraustėme į užmiestį – į tokį didelį, erdvų, tačiau šiek tiek apleistą butą, kurį dabar galėsime po truputį susitvarkyti bei susikurti sau mielą erdvę. Tiesa, mano katė Zaiza su mumis niekur nekeliavo. Ji tiesiog staiga sunkiai susirgo ir po savaitės kankinimo vaistais mes nusprendėme leisti jai pasišalinti. Atsisveikinome visai prieš persikraustymą.
Dar vienas pokytis – nusprendžiau atsisakyti savo darbo. Tiksliau, vyras pasiūlė, o aš sutikau. Dirbu čia jau dešimt metų. Turėjau patį šauniausią ir draugiškiausią kolektyvą, kokį tik galiu įsivaizduoti ir visai padorų laiku mokamą atlyginimą, tačiau diena iš dienos tuos dešimt metų besitęsianti monotonija mane jau buvo pradėjusi stipriai erzinti. Pakeitus gyvenamą vietą, kelionė iki darbo tapo labai sudėtinga, todėl džiugiai priėmiau vyro nutarimą, jog man kurį laiką reikia tiesiog pailsėti ir pasirūpinti namais. Galbūt kažkam toks sumanymas gali pasirodyti neatsakingas (juk kiek pinigų neteksim), bet mes nusprendėme taip.
Kaip žinia, pagal įstatymą, nuo pranešimo apie išėjimą iš darbo, reikia atidirbti dar dvidešimt kalendorinių dienų, o tai ir yra tos trys darbo savaitės, apie kurias aš čia rašau. Beje, labai džiaugiuosi, jog šiandien yra paskutinė mano bėgimo diena. Galite mane pasveikinti!

Dabar matau, kad laikas niekur neskuba, jo yra užtektinai ir viskam. Čia mes per jį prabėgame ir paskui skundžiamės, kad jo niekam neliko…

Nukeliauti iš dabartinės gyvenamosios vietos iki darbovietės man reikia daugmaž pusantros valandos. Darbe praleidžiu aštuonias valandas. Tiesa, šias tris savaites man buvo leista vėluoti, nes juk turėjau kažkaip nuvesti vaiką į darželį ir paskui jį iš tenai pasiimti. Namuose dar, žinoma, reikia pasigaminti kažką valgyti, susitvarkyti, nusiprausti, pabendrauti su sūnumi, su vyru, išsimiegoti… Gal norite kas nors paskaičiuoti, kiek laiko per šias savaites turėjau tiesiog sau?
Šiandien jaučiuosi taip, lyg būčiau baigusi bėgti kažkokį nežinia kam skirtą maratoną. Ir dabar žinau vieną efektyvų receptą, kaip galima nuspalvinti savo kasdienybę tobulai pilka spalva – reikia tiesiog imti per ją lėkti šuoliais. Svarbu, jog laiko saviems pomėgiams ir poreikiams visai neliktų arba liktų minimaliai. Pilkuma (gal net depresija) garantuota. Lyg pripiltum įvairių dažų į tą patį indą ir imtum juos maišyti. Kuo greičiau, kuo intensyviau maišysi, tuo greičiau jų spalvos suvienodės, kol galiausiai liks tik purvinos spalvos pliurzė.  Ir taip, taip – aš suprantu, jog nemažai moterų būtent taip ir gyvena, nėra čia ko skųstis. Beje, tikrai nesiskundžiu. Tiesiog mano gyvenimas šiuo metu susidėliojo taip, jog turiu puikią galimybę išimti save iš šito konvejerio, kuo labai džiaugiuosi.

Ir vėl galiu patvirtinti, jog mintys materializuojasi. Tikrai esu ne kartą vizualizavusi, kaip pranešu direktorei, jog noriu išeiti iš darbo, kaip apsigyvenu savo namuose, kūrenu krosnį ir kaip man niekur nereikia skubėti rytais – na va, dabar aš visa tai turiu.

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *