Kalėdinis paštas

{Aistė B.} Ar pamenate vaikystės siurprizus „nekišk nagučių iki Kūčių“? Ar žaisdavote? Be ilgo norų sąrašo, kurį kasmet jau beveik paauglė vis tikėdama siųsdavau seneliui į Rovaniemi (nes taip smagu žinoti, kad jis gaus mano laišką, skaitys ir atsiųs dar gražesnį atgal), mes kruopščiai mokyklos draugų ir kiemo vaikų būrelyje keisdavomės laiškais.
TIKRAIS LAIŠKAIS: su piešiniais, minčių keverzonėmis, vienu kitu siurprizu, kuris vos tilpdavo į klijuojamą voką. Ir lyg pašto ženklo svarbumo lygio tėkšdavom pagrindinę instrukciją – „nekišk nagučių…“. O tuos nagučius taip niežtėdavo… Pažįstama? Čiupinėdavau kiekvieną kamputį: pakėlus virš lempos ieškodavau bent menkiausios užuominos, kas ten, viduje.
Visgi kantrybė – tikroji dorybė, kaip ir tikras laiškas, – tikras gėris. Ir ačiū, kad vėl gavau priminimą, kad „duoti kitiems yra tikroji Kalėdų dvasia“. Kartais visai nepažįstamiems. Ačiū geri blogai​ už atgaivintą tikrumo dvasią: tinklaraštininkai ir jų skaitytojai rašė laiškus burtų keliu priskirtiems adresatams. Ir niekas, išskyrus idėjos sumanytoją, nenutuokia, kieno laiškas jį/ją pasieks. Kažkas panašaus kaip išsiųsti žinutę butelyje, apie kurią rašiau čia.
Visos paskutinės minutės pirkinių karštligės užspaudžia nervą, o laiško rašymas jį žaibiškai atpalaiduoja. Kada paskutinį kartą rašėte tikrą laišką? Aš ne taip ir seniai – 1997 m. :).

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *