Muzika, keičianti gyvenimus…simple things, where have you gone. I dalis

{Aistė B.} Ankstesniuose įrašuose užsiminiau, kad nelabai moku planuoti. Bet Kalėdų šventei ruošiausi: parsitempiau nežinomo medžio šakas (jos tarsi vieniši nepažįstamieji tyliai šnabždėjo: neaplenkite mūsų), kartu su vaikais jas aprengėme baltai, įpūtėme gyvybės puošdami lemputėmis; gėlių krautuvėje radau eukalipto – jį apsukau ant varinių žiedų, – čia mano advento vainikas. Išsitraukiau lobių dėžutę – gyvas bičių vaško dekoracijas, įsigytas prieš keletą metų kalėdinėje mugėje iš Andrės (kuri rašo!), ir  tada su meile pristatė savo šeimos Balžeko bites: jos tokios subtilios, kad taupiausi toje dėžutėje, kol pagaliau išdrįsau sudeginti ir vieną jų žvakių. Nes šiemet mane pagaliau aplankė daniška hygge. Nevalia kaupti, nevalia taupyti, tik dalintis ir džiaugtis vėl atradus. Kai sukdamasi kaip bitė, vis dėlto pasakiau sau: ramiai, be streso, mėgaukis. Ir pavyko!

Net ir kūčiukus pirmą kartą gyvenime kepiau pati su vaikais (beveik pati, su Beatos receptu…reikia gi kada nors gyvenime pradėti… ne tik skaityti, bet ir veikti. Kartais verta pradėti ir nuo basic dalykų. Tokių paprastų ir mielų kaip skambutis močiutei… Tiesa, aliejaus įpilti pražiopsojau, bet vis tiek gavosi žavuoliai, nes meilės su kaupu pripyliau). Ir rollmops’inę silkutę cinamonu barsčiau, apelsinais laisčiau, tiesa, viena ir valgiau, nes šiaurės anglai dar ne tokie šiauriečiai, kad jos žavesį įvertintų… Ką spėjau, ko nespėjau, ne tiek ir svarbu, svarbu, kad kūriau šventę pirmiausia sau.

Nušluosčiau dulkes nuo šiaudinio sodo iš Truputis Medauskurios kūrėja Jurgita tuomet įkvėpė mane savo ramybe kalėdiniame šurmulyje. Jos paprašiau sukurti sodą mūsų šeimai. Ir mane labai nustebino paklausdama, kokią dorybę jai įpinti. Pamenu, įlindau į google, ieškodama dorybių. Tarsi pametus senolių tradicijas, ieškojau, ko man (mums) labiausiai trūktų. Kantrybės, atsakiau, pasieškodama. Kantrybės būti mama, žmona, kantrybės būti pačia savimi. Ir ji vėl mane nustebino, paglostė širdį: koks geras noras linkėti kantrumo, tepasakė. Ir, matyt, pribėrė bitininkės burtų, nes sukūrė nuostabų sodą, kuris sukorė tūkstančius kilometrų (tiesa, bekeliaudamas šiek tiek ir apsilamdė, bet man liko tiek pat mielas….) ir vėl prigijo naujuose namuose. Nes kantrybės juose, kaip ir meilės, man niekada nebus per daug.

Ko man pritrūko per šias Kalėdas? Apsikabinimo. Draugų. Jų šypsenų ir juoko. Jie liko Lietuvoje, o aš išvykau. Išplaukiau už jūrų marių. Bet pažadėjau pasidalinti muzika, kuri man sugrojo per šias Kalėdas. Dalinuosi Keane kūriniu Somewhere only we know (o su jais mane kadais supažindino mano husband to be), kurį perdainavo Lily Allen, bet tik 2013 m. kalėdinei John Lewis reklamai. O ji nuostabi… savo istorija apie draugystę. Kai viskas, ko kartais reikia iš draugų, yra pastūmėjimas, ar tiksliau, pažadinimas. Būti kartu, arba dalintis. Pažiūrėkite.

(2018 01 04. ir nutik tu man šitaip Naujaisiais metais… Kai pasidalinau šituo įrašu ir nuoroda į gražią animacinę istoriją, kažkas ėmė ir panaikino pirminį vaizdo klipą Youtube. 5 metus jis gulėjo su milijonais peržiūrų, ir dingo kažkuriam tamsiam debesy. Ne todėl, kad juo pasidalinau aš :), bet vis tiek juokingas sutapimas. O ši istorija apie du neišskiriamus draugus, kurių vienas niekada nematęs Kalėdų. Nesunku atspėti, kuris (tas, kuris žiemą miega). Todėl kitas draugas sugalvoja pačią taikliausią dovaną. Ir kadangi making of versijoje (kuri irgi labai graži) jos neparodo, išduodu paslaptį: tai ŽADINTUVAS. Ko gi dar labiau reikėtų, norint pažadinti draugą ir padovanoti jam Kalėdas?)… 

Ir taip savo įrašą jau baigčiau, jei ne vienas sutapimas ir kalėdinė duoklė Lietuvos kūrėjams. Su daina, kuri iš interneto platybių prieš pat Kalėdas pasiekė mano ausis ir įkrito į širdį. Justinas Jarutis, kuris, pasirodo, yra dar ir aprašytosios Andrės brolis, pristatė savo solinę dainą „Angel“,  skirdamas ją savo įkvėpėjai – dukrai. O Kalėdos… oh, these simple things. Ačiū, kad esate tie maži dalykai. Nereikia taupytis, verta kurti :)! Klausyti savo širdies, apsidovanoti kantrybe ir judėti pirmyn.

Nežinau, kiek muzika keičia mano pačios gyvenimą, tačiau ji visada mane susiranda, kai to labiausiai reikia. Ačiū Dievui už akis, kurios pamato, ačiū už širdį, kuri pajunta, už kantrybę eiti toliau.

Labiausiai reikia kantrybės tikėti savimi. Ačiū draugams, kurie karts nuo karto atsiunčia man žadintuvą toliau rašyti. Viskas, matyt, prasideda nuo mažų dalykų.

To ir linkiu visiems 2018 metais – pradėti nuo mažų dalykų. Pastebėti, atrasti, išgirsti ir pajausti! Po truputį.  Nes kartais gaudami nedaug, vertiname labiau! Ačiū už klausymąsi, ir neriam į naujus patyrimus!

Susiję straipsniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *