Pats žiemiškiausias ir balčiausias įrašas apie sniegą

{Jurgita}

Labai mėgstu šilumą, gal net per daug – tiesiog esu prie jos pripratusi. Mano senajame bute visada būdavo labai šilta. Čia, kur gyvenu dabar, šilumos reikia paieškoti – ji vis išgaruoja. Taigi, kūrenu krosnį, žaviuosi besiplaikstančia liepsna, verdu arbatą ir vyniojuosi į šiltą pledą. Tikra žiema! Ir ne tik su krosnimi bei atvėsusiu oru, bet dabar jau ir su už lango krintančiu sniegu. Suprantama, kokia mano močiutė ar senelis tik ranka numotų ant tokios žiemos. Anksčiau, kai jie gyveno, tikros žiemos būdavo kitokios, šaltesnės, baltesnė ir gilesnės. Žymiai kitokios jos buvo, kai aš buvau maža – puikiai prisimenu, kaip mes, vaikai, kasdavome griovius sniege, statydavome visokius įtvirtinimus,  arba laužydavome jo paviršiuje susidariusią gurgždančią plutą. Prisimenu, kokios gražios būdavo nuo vasaros užsilikusios perdžiūvusios ir sniegu pasidabinusios smilgos ir varnalėšos – lyg naujai pražydusios stebuklingos žiemos gėlės (grįžusi namo, stebuklingų varnalėšų „ežiukų“ būtinai rasdavau ant savo drabužių).Tada man visai nebūdavo šalta. Dabar tokia veikla kažin ar labai susidomėčiau. Suaugau..?

Vienas iš mūsų su sūnumi besmegenių. Jei tik yra sniego ir jis tinkamai limpa, grįžti namo nepastačius nė vieno būtų didelė nuodėmė.

Ir vis tik sniegas yra kažkas tooookio…. Kad ir koks šaltas ar šlapias jis būtų, pamačius pro langą iš dangaus byrančias snaiges, visada norisi atsitraukti nuo darbų ir džiaugsmingai sušukti: „Sninga!“ Baltas sniegas tamsius žiemos vakarus apgaubia šviesumo bei švarumo skraiste ir sugrąžina visiems prisiminimus apie tai, kaip kažkada mes juo džiaugdavomės vaikystėje. Rogutės, slidės, sniego seniai, sniego pilys, apšarmojusios medžių šakos, paukščiukų aptūptos lesyklėlės ir peršlapę drabužiai, kuriuos, grįžus namo, būtinai reikia džiauti kur nors šalia radiatoriaus. Ir paraudę žandai bei nesibaigiantis baltas džiaugsmas! Juk grįžus iš snieguotų brūzgynų šilta krosnis atrodo šimtus kartų šiltesnė, arbata skanesnė, patalai švelnesni, o namai jaukesni. Net vien jau pro langą stebint besūkuriuojančias snaiges tave aplanko šis namų jaukumo ir šiltumo pojūtis. Tikriausiai būtent jį galvoje turi Meik Wiking savo knygoje apie HYGGE. Ir tikriausiai būtent todėl tie šaltesnių kraštų žmonės (danai, norvegai, tarkim) yra įvardijami laimingiausiais – jie turi daugiau to stebuklingo sniego …

Pasirodo iki pilnos laimės reikia visai nedaug – tik kad gražiai baltai pasnigtų 🙂

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *