Apie kasdienius stebuklus. Krikštų dienos palinkėjimai naujai prasidėjusiems metams

{Jurgita}

Dievinu mažus kasdienius stebuklus. Žaviuosi žmonėmis, kurie moka juos pastebėti ir jais džiaugtis. Vaikystėje mes kiekvienas buvome tokiu žmogumi. Puikiai prisimenu, kaip kažkada džiaugdavausi pūkuotomis pienių galvomis pievoje, stebėdama dangumi plaukiančius debesis galvodavau jiems vardus, valandomis tyrinėdavau šalčio sukurtus raštus ant langų (šiais laikais retai pasitaikantis reiškinys), ar vėsų vakarą išėjusi ant laiptų į lauką stebėdavau ryškų mėnulio pakaušį. Atrodo, kad dabar tam tiesiog nėra laiko… Jis kažkur dingsta. Tiesiog kažkur… Dabar man tie visi paminėti dalykai kažin ar būtų įdomūs. Nuo kada žmonės nustoja džiaugtis paprastais dalykais?

Beje, šiandien jau „Trys Karaliai“, laikas nupuošti eglutes ir nukabinti kitas dekoracijas. Įtariu, kad mano namuose jos dar užsibus iki kito savaitgalio. Jaučiuosi aptingusi. Neseniai sužinojau, kad ne tik krikščioniškos Kalėdos turi savo senovinį atitikmenį, bet ir Trijų Karalių šventė – senovės lietuviai šią dieną vadino Žvaigždžių diena, Krikštais, arba Atarašais. Tai buvo laikas, kai tamsa atsitraukdavusi, grįždavo šviesa ir dienos imdavo ilgėti.

Taigi, Krikštų dienos proga, ilgėjant vakarams linkiu sau ir visiems, kas skaito šį įrašą:

-Pastebėti kuo daugiau tų mažųjų kasdienių stebuklų aplinkui;

-Kuo mažiau naršyti internete ir kuo daugiau skaityti gerų bei įkvepiančių knygų;

-Kuo mažiau vartoti ir kuo daugiau kurti;

-Kuo mažiau dėmesio skirti daiktams ir kuo daugiau žmonėms;

-Kuo mažiau slėptis po mums sociumo sukurtomis kaukėmis ir kuo daugiau būti savimi.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *