Ką man pasakoja mano katės elgesys ir savijauta

Prieš du metus mano namuose atsirado katytė Zaiza. Ji atkeliavo iš prieglaudos, į kurią pateko iš kažkokios pievos, kurioje susigūžusi laukė kažko. Tuo metu ji buvo daumaž dvejų metų amžiaus.Pradžioje Zaiza pora savaičių slėpėsi po vonia, išlįsdavo tik paėsti, atsigerti ir pasinaudoti dėžute. Jau nuo pat pradžių buvo labai tvarkinga, kultūringa. Nuo pat pradžių mačiau jos didelį norą prisiglausti, tik ji vis neleisdavo sau išdrįsti tą padaryti. Taip ir gyvenome – aš, mano sūnus ir baikščioji mūsų katytė Zaiza, kuri sutemus būtinai įsitaisydavo numigti mano sūnui šalia galvos, o dienos metu jį ignoruodavo. Su manimi elgėsi taip pat labai atsargiai, leisdavo paglostyti šiek tiek, be ne per daug.Pastebimai keistis Zaiza pradėjo daugmaž prieš metus. Tuo metu su mumis apsigyveno mano draugas.

Buvo keista, kai mano baikštuolė jau iš pat pirmos dienos pradėjo eiti ratais aplink jį ir vis lyg tarp kitko perbraukdavo šonu jam per kojas. „Katės mane myli, jos nuostabios“ – paaiškino jis. Žinoma, kad jos nuostabios – ir joms, kaip ir kitiems gyviems sutvėrimams labai patinka būti ten, kur juos myli, ir kur galima jaustis saugiai. Tiesą pasakius, kol buvau viena su vaiku, tol pati iki galo nesijaučiau saugi. Tą suvokiau tik tada, kai tas saugumo jausmas atėjo į mano gyvenimą – tik tada supratau, ko gi mums su Zaiza abiems trūko, kad galėtume atsipalaiduoti ir nusiraminti. Vos tik mūsų šeima tapo pilnesnė, katytė nustojo šertis kuokštais, pradėjo geriau ėsti ir daugiau žaisti – tapo labiau panaši į pilnavertį šeimos narį, kuris rytais įžūliai miauksėdamas reikalauja, kad paglostytum ir duotum ėdesio, o tau grįžus namo iš darbo atlekia iškėlęs uodegą prie durų ir kniurkdamas praneša, jog esi čia labai laukiamas.Jai labai patinka mano draugas, tačiau pirmenybę ji teikia man. Jei tik ramiai įsitaisau ant lovos, būtinai ateina prigulti šalia.Taip, Zaiza turi tam tikrų nematomų traumų. Mes nežinome, koks jos gyvenimas buvo prieš tą pievą, iš kurios ji keliavo į prieglaudą, tačiau vos tik kuris nors iš mūsų staigiau mosteli ranka šalia jos, Zaiza tuojau pat krūpteli, susigūžia ar pabėga. Matyt, žmogaus ranka jai asocijuojasi ne vien tik su glostymu. Labai džiugu, kad dabar jau ji net ir po šitokio pabėgimo labai greitai sugrįžta atgal ir pradeda glaustytis. Kažkuriuo momentu ji nusprendė nekreipti dėmesio į savo praeities traumas ir leisti sau būti glostoma. Kokias išvadas aš galiu padaryti stebėdama savo katę:

1. Ji yra lyg koks uodeguotas indikatorius, aiškiai atspindintis mano pačios būsenas. Kol mano namuose gyveno nesaugumo ir netikrumo jausmas, ji slėpėsi ir baidėsi, jos kailis slinko kuokštais. Vos tik padėtis pagerėjo, katytės elgesys ir savijauta iškart pasikeitė į gera.

2. Mes kiekvienas galime rinktis – gyventi savo praeities traumomis, bijoti to, kas jau praėjo ir slėptis, ar nekreipti į jas dėmesio ir leisti sau mėgautis esama padėtimi.

3. Mes galime mokytis iš visko, kas yra aplink mus. Gyvenimas (Dievas, Visata) tiesiog apmėto mus visokiomis nuorodomis ir ženklais, kad mes pagal juos suprastume, ar teisinga linkme einame. Tam tikras žinutes mes galime perskaityti knygose, mums jas gali perduoti kiti žmonės, įvykiai, ar mūsų namuose gyvenantys augintiniai. Tereikia stebėti ir klausytis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *