Būti mama, arba atradimai sekmadieniais

{Aistė B} Jeigu šiandien vėl būtų sekmadienis.

Šiandien buvo viena tų šventinių dienų, kai vaikai atsikelia nežadinami. Tai reiškia viena papildoma valanda brangaus miego… man. Tempia tėvų paklodę kiekvienas į savo pusę, tačiau sutartinai šaukia: „baseinas”, „baseinas”. Supranti, kad savaitgalis irgi turi savo dienotvarkę, o vaikai turi planų. Ir kas juos išmokė ryte skubėti?! „Kelkitės, jau laikas rengtis, pusryčiai, valgykit, valgykit, o ne, liko penkios minutės, greitai, ne, jokių filmukų, mes jau vėluojam, kas atbėgs dantis valytis, striukė, kur striukė, bėgam…” Supranti, kad tai – 5 dienų per savaitę, 20 dienų per mėnesį ir kone 250 dienų per metus kasdienybė. Truputį šiurpu dėl savo siauro ir kartotinio žodyno. Geriau neskaičiuosiu…

Apsiverčiu ant kito šono ir pati tarsi vaikas vėl susisuku į paklodę. Tyliai sumurmu: „dar penkias minutes, prašau”. Jau jaučiu, kaip mažyliai susižvalgo, nes laiko pojūčio dar nesupranta (ir tuo geriau jų žaviai vaikystei), bet skaičiuoti moka: „vienas, du, trys, keturi, penkiiiii”. Pasiduodu, nes kažkur viduje prabyla tos 5 dienos per savaitę, 20 dienų per mėnesį… Pasiduodu, nes savaitgalis priklauso vaikams ir jų taisyklėms.

Išskrieju iš savo pūkų tarsi kokia miegančioji gražuolė vaikų pabučiuota. Kartu maišome blynų tešlą, ji linksmai taškosi per kraštus kartu su mažosios klegesiu. Aš jos nestabdau, nors ir labai norisi parodyti, kad šaukštą suktų palei laikrodžio rodyklę (kažkur girdėjus, kad tešla taip mėgsta). Šiandien diena be laiko ir mano taisyklių. Dukra išsitraukia močiutės braškių uogienę, sūnus – medų. Vienas šaukia: man didelį per visą keptuvę; kitas – man mažiukų. Aš tarsi fėja pildau norus, ir vaikai trumpam tyliai pranyksta kiekvienas savo lėkštėje. Būti mama – tai laimė kepti vaikams blynus, pagalvoju. Pasiduoti jų ritualams, nes vaikų svajonės – būti čia ir dabar.

– O kur aš buvau, kai manęs nebuvo? – tarsi išgirdęs mano mintis paklausia sūnus. „Nežinau, gal skraidei tarp planetų kaip Mažasis princas, ieškodamas laimės“, atsakau.

– O kas yra laimė? – klausia toliau. „Laimė yra savaitgalį išsimiegoti, keltis be skubėjimo ir pykčio; laimė, kai tėtis išplaukia su jumis į baseiną, ir aš galiu kelioms valandoms mėgautis tyla ir ramybe…“, -mintis praskrieja mano galvoje, o atsakau:

– Laimė yra lapė. – Ir visi taškai ant „i“ sudėti. Evelinos Daciūtės knyga „Laimė yra lapė – mėgstamiausias sūnaus mėnesio ilgumo ritualas prieš miegą. Visai kaip „Mažasis princas“ mano vaikystėje.

Šeima plaukioja baseine, o aš mėgaujuosi ramybe ir tyla. Ir mąstau, jog vis dėlto būti mama – laimė ne tik sekmadieniais.

Gražaus pirmadienio, įkvėpimų ir laimės!smile-on-a-plate_mild-deco-pop1.jpeg!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *