Kas tai, TALENTAI? Muzika, keičianti gyvenimus. II dalis.

{Aistė B.} Kurį laiką ši tema ir istorija nepaleidžia. Ką reiškia būti talentingu? Gražiai piešti, turėti idealią klausą, kerintį balso tembrą, puikiai šokti, mintyse dauginti triženklius skaičius? Kažkaip taip sau apčiuopiamai dėliojau atsakymą vaikystėje. Oi, kaip norėjau būti talentinga! Mintinai kaliau lyrines gamtininko R. Kazlausko gamtos istorijas, galėjau užsimerkus vardinti pasaulio šalis ir jų sostines, mūšius su kryžiuočiais; daugybos, dalybos ėjo kaip sviestu suteptos, o vokiški artikeliai krito kaip priešininkų špagos. Piešiau ir dainavau, tiesa, ne taip sėkmingai. Mielai šokau būreliuose, tik jiems neatradus mano talento, greit šokdavau prie kitos veiklos. Subūriau kiemo vaikų teatrą „Lapė“, kurio kūrybos vadovė ir pagrindinių vaidmenų atlikėja vėlgi buvau aš. Ieškojau savo ypatingų gebėjimų, o giliai širdy labiau troškau įvertinimo, todėl stengiausi būti geriausia ir pastebėta. Tai buvo siekis, programų dėlionė, o ne svajonė. O ir pati svajonės sąvoka man buvo sunkiai apčiuopiama, miglota.

Visada žavėjausi žmonėmis, dar ankstyvoje virtimo suaugusiu stadijoje gebančiais įvardinti savo svajonę ir kryptingai link jos einantiems. Svajonių profesija, svajonių darbas, tarsi iš garsiakalbių skandavo į jauno žmogaus galvą. Nes gi būtinai turi žinoti, kuris kelias tau skirtas, kad spėtum įsikabinti kaip kokio lyno, kurį kažkas patrauks į viršų. Juk nežinojimas tarsi kokia neišvaloma dėmė visada primins, kad padarei kažką ne taip… Neradusi savojo lyno, užsiėmiau saugią poziciją: aprėpti viską! Ir tai visai puikiai sekėsi. Kai pagaliau teko rinktis, 4 metus maskavausi Ekonomikos auditorijose. Talento paieškos išgaravo kaip rūkas, svarbiausia buvo tuos metus išgyventi. Šiandien nepamenu anei nieko: nei tikimybių teorijos, nei nuliukų vienetukų kalbos, mikro/makro dėsnių, bet puikiai prisimenu mikrobangų krosnelėje perkeptos picos skonį jungiamųjų rūmų kavinaitėje, kurią pasigardžiuodami kirsdavome per ilgąją pertrauką; paplūdimio tinklinio turnyrus su grupės draugais po ar vietoj paskaitų. Šiek tiek lengvabūdiškai pralėkę metai, bet nėra ko gailėtis. Iškentėtas diplomas vėrė duris į darbus, kurie buvo nei išsvajoti, nei labai blogi. Ir ką iš už tų durų geriausiai prisimenu dabar, tai – talentingus, įkvepiančius žmones ir jų istorijas…

Grįžtant prie kryptingų svajonių, iškart pagalvoju apie jauną draugę, prancūzaitę Melaniją. Na, jaunesnė ji mažiau nei dešimčia metų, o gyvenimo kelionėmis mane jau, matyt, bus pralenkus. Augo ji lietuvės ir prancūzo šeimoje mažame Prancūzijos miestelyje, kvepiančiame kruasanais ir orchidėjomis. Iš vaikystės ją prisimenu tarp švelnių pliušinių kačiukų, tylią, svajingą, o kartu ir labai impozantišką. Ji grojo kontrabosu, o gal vis dėlto violančele? Sunku įsivaizduoti smulkią mergaitę, įvaldančią kontrabosą… Taip ar kitaip, bet muzika jai tiko. Tikiu, kad menišką pojūtį paveldėjo iš savo mamos, kuri visada labai vertino akademinį ir meno pasaulį. Nežinau, kokie vėjai ją patraukė pabėgti nuo muzikos ir dar paauglę pradėti svajoti apie lėktuvų inžineriją. Link savo tikslo ji ėjo labai nuosekliai: kelis metus papildomai ruošėsi egzaminams, daugiau skaičiavo nei grojo. Tiesa, įstoti į prestižinę specialybę jai nepavyko, bet man didesnis atradimas buvo tai, kaip gyvenimas pats koregavo jos svajones, ir ji atsidūrė (ne atsitiktinai) ten, kur ir turėjo būti. Gauta stipendija nuskraidino ją į Daniją, kurioje studijavo didelių koncertų salių akustikos inžineriją, rašė mokslinius darbus. Tikiu, ir toliau su malonumu kopia akademiniais karjeros laiptais, tobulindama klasikinės muzikos erdvių garso savybes, stebėdama įspūdingus Šopeno, Bethoveno, Čaikovskio, Rachmaninovo koncertus tarsi dalyvė. Pagaliau! Muzika grįžo į jos gyvenimą. O gal ji niekada ir nebuvo išėjusi, tik laukė savojo laiko patekti į sceną. Ir kas gali būti nuostabiau, kai gali apjungti širdį ir protą? Seku jos (darbo) nuotykius nuotraukose iš įvairiausių kampelių, kurie yra ypatingos reikšmės kampai: Sidnėjaus opera, Vienos, Berlyno, Niujorko filharmonijos; Buenos Airės, Kalifornija, Reikjavikas, Seulas, Stokholmas, Paryžius ir dar tiek, kiek į vieną sakinį nebesutilpo. Džiaugiuosi ir ploju atsistojus už talentą. Ne tik už išskirtinius gebėjimus aprėpti sritį, kuri, mano galva, be didelio įdirbio, būtų sunkiai perkandama. Už gebėjimą džiaugtis atradus tai, dėl ko suvirpa širdis, viduje suskamba violančelės. Ir po nesėkmių link svajonių veda nebūtinai vienintelis kelias. Svarbu leisti sau tuo patikėti ir eiti pirmyn.

Ir visgi, kas tai talentai? Išskirtinės savybės, profesiniai gyvenimo pasiekimai? Diplomai, medaliai, pripažinimai? Turbūt, taip. Bet nebūtinai viską kartu sudėjus. Prisimenu Van Gogą, kurio talento šiandien niekas neginčija, o mirė jis neįvertintas su vienu vieninteliu parduotu paveikslu… Ar tikrai mums visada reikia sulaukti pripažinimo, kad žinotume, kas esame? Ar tikrai reikia kažką prarasti, kad atrastume iš naujo?

***************************************************************************************************************************************************************************

Tapimas mama. Evoliucijos duotybė, kurios niekas nekvestionuoja, jei gamtos dėsniai palankūs.  Pirmasis sąlytis su gyvybe, atsiradusia iš tavęs ar dėl tavęs, – sakralus potyris, nušluojantis kaip galinga banga nuo žemės paviršiaus į tokį palaimingą absoliutų vakuumą. Orkestro garsai išnyksta, ir tai pati gražiausia dėkingumo tyla. Toje tuštumoje vis dėlto gyvena Dievas, ir jis dabar žvelgia į tave žmogaus akimis. Nieko neprašo ir nieko nežada, tik dovanoja besąlygišką meilę. Ir tu ją priimi, atsiduodi, pasiduodi. Nesvarstai, ar ir kaip tavo gyvenimas keisis. Nes ta dovana – tavo duotybė. Gyvenimui. Naujai pradžiai. Apie kurią tau niekas nesakė, o tu ir neklausei. Tik pasileidi tekina nuo kalniuko. Su kauburiukais ir kauburiais. Džiugiais ir skausmingais nusileidimais. Į žemę. Niekas geriau neįžemina, o ir niekas geriau nepadeda išskleisti sparnų už vaikus. Bet būna kartais tiesiog pavargsti. O tas nuovargis toks tankus, jog sparnai sulimpa… Būti mama – evoliucijos duotybė, kurios niekas nekvestionuoja. Tau tik įteikia bilietą, pareigų ir ribojimų laviną, palinki sėkmės ir nė žodžiu neprasitaria, kad galvoje siūbuos uraganai, norėsis slėptis, kada tyliai sulysti į kiautą, o valdytis nešaukus bus kasdienis iššūkis. Ir kiek daug (išskirtinių) gebėjimų reikės iš naujo atrasti: kantrybės, optimizmo, atidumo, empatijos, ir pirmiausia, – meilės sau! Suvokimas, kad gavai labai didelę dovaną būti kito žmogaus gyvenime ir atsakomybę jį įtakoti, subalansuoja. Tą akimirką, kai į tave žiūri besišypsančios akys ir sako „tu man patinki“, jauti, kaip vėl kyla sparnai. Įvertinimas – tai pirmiausia priminimas priimti save tokią, kokia esi. Gal būti mama ir yra talentas? Išmokti vertinti kiekvieną pokytį. Pajausti. Suvokti, kad tobulo gyvenimo nėra. Atsipalaiduoti. Nepasiduoti. Eiti pirmyn.

***************************************************************************************************************************************************************************

Ir visgi šis įrašas ir talento paieškų istorija turėjo prasidėti pasakojimu apie jauną merginą Mandy, augusia Amerikoje, Kolorado valstijoje. Nuo pat vaikystės ją lydėjo muzika. Dainavo bažnytiniame chore, bet visada mėgo džiazą. Buvo drovi, todėl dainuoti solo, išsiskirti iš minios jos neviliojo. Svajojo užaugusi padėti atrasti muziką kitiems, galbūt vadovauti savo chorui. Kartą vaikystėje viešint Sidnėjuje, ją taip užbūrė vienas koncertas. Stebėdama, kaip vienas žmogus, chorvedys, suvaldo penkių šimtų žmonių balsus ir sukuria nenupasakojamą emociją, Mandy suprato, kad tai yra tai, ką ji nori veikti gyvenime. Kurti emocijas. Svajonė buvo tokia ryški, jog kitų savo gyvenimo alternatyvų net nesvarstė. Kolorado universitete įstojo į muzikos edukologiją, džiazo vokalą. Bet pirmaisiais metais jos gyvenimas visiškai apsivertė. Paklausykite:

Visiškai neįtikima, kaip praradus klausą, įmanoma ne tik raiškiai kalbėti, bet ir dainuoti. Nuostabus balsas, tembras ir meilė muzikai niekur nedingo. Talentas, kurį atrado Amerika, pasitikusi ovacijomis, pripažinimu ir naujais kontraktais. Įspūdinga ir įkvepianti naujo gyvenimo pradžia, išskleidusi sparnus skristi!

Na, tikra istorija buvo kiek kitokia. Iki pasirodant „America’s got talent“, Mandy, jau praradusi klausą, dainavo savo mylimą džiazą, išleido kelis solinius albumus, parašė knygą „Sensing the Rythm“, dalijosi asmenine patirtimi, įkvėpdama kitus.

Bet visų pirma, jai reikėjo atrasti save pačią. Susirinkti iš naujo. Prikelti meilę gyvenimui, kuris… Subyrėjo į šipulius dieną, kai vyko muzikos diktantas. Auditorijoje vyravo mirtina tyla, ir ji vis laukė ir kaupėsi, kaupėsi ir laukė, kol dėstytojas pradės groti. Ir nieko nevyko ištisą amžinybę, kol vienas po kito nuo suolų pradėjo kilti kurso draugai. Jis baigėsi. Diktantas, kurio ji neišgirdo; gyvenimas, kuris negrįžtamai išnyko. Muzika mirė. Vienintelė raiški svajonė paniro į amžiną tylą. Bet išsipildė tai, ko visada labiausiai bijojo – prarasti klausą. Ji suprato, kad bilietas į vieną pusę staiga nustojo galioti. Mandy dar bandė tai nurašyti laikiniems techniniams nesklandumams, ieškoti aplinkinių kelių sugrįžti, kol galiausiai pasidavė. Įkrito į gilų tamsų šulinį. Ilgam. Tai galėtum pavadinti depresija. Pasak Mandy, tai būsena, kai tiesiog nebegali kvėpuoti, ryte nerandi jėgų pakilti, nebežinai, kas esi, niekas nebetenka vertės. Aplinkinių pozityvumo bangos „kaip viskas bus gerai“ kėlė dar didesnę sumaišties audrą, jai norėjosi plaukti gilyn į dugną. Ir didžiausia klaida, kaip ji pati teigia dabar, buvo tai, kad savo tapatybę susiejo su vienintele gyvenimo linija – tapti vokalo mokytoja. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol rado savo atsakymą, jog ji pati yra daugiau nei muzika, daugiau nei viena svajonė. Visų pirma, ji nuostabi asmenybė, iš kurios buvo atimta, bet duotas talentas nepasiduoti.

Vieną dieną, kai Mandy dar vis gyveno atsitvėrusi tyla nuo pasaulio, jos tėvas pasiūlė kartu pagroti gitaromis, nes kalbėtis kartais tapdavo pernelyg sunku ir sudėtinga. Jie dažnai taip leisdavo vakarus Mandy vaikystėje. Ir jai pavyko! Ne tik pataikyti į natą, bet ir padainuoti taip gerai, kad net įrašą perklausiusi buvusi vokalo dėstytoja netikėjo, jog taip dainuoti geba klausą praradęs žmogus. Įvertinimas, o pirmiausia, pripažinimas sau pačiai, jog visada yra išeitis, buvo atspirties taškas pakilti.

Muzika sugrįžo į jos gyvenimą! Ištraukė kaip lynas, kurį ji pati visą laiką ir audė. Tiesa, ji gerokai transformavosi. Ji jos negirdi, bet jaučia. Dovanoja kitiems, kuria emociją. Mandy dainuoja džiazą, rašo dainas, koncertuoja ir dirba socialinį darbą, įkvėpdama kitus. Ir už nuostabų balsą, kurio lavinimui kiekvieną dieną ji skiria daugybę valandų, dar nuostabesnė yra Mandy asmenybė. Jos požiūris. Galbūt ji niekada nebus laiminga dėl savo pokyčio gyvenime, bet ji išmoko tai priimti. Nepasiduoti. Eiti pirmyn. Galbūt tai ir yra didžiausia vertybė, didžiausias talentas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *